žvalumas

žvalùmas sm. (2) Rtr, BŽ30, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; ŠT138 → žvalus: 1. Atsikeli, rodos, anksčiausia – nebėr žvalùmo Srv. Augantỹs vaikas, jam žvalùmu[i] reikia daugiau valgyt Nmj. Žvalùmas i senam pritinka KlvrŽ. Išeis pensijon, o da pats žvalùmas Slm. Kelionėje jis (Vienuolis) mus visus pranoko gyvumu, žvalumu, impulsyvumu J.Paukš. | Baisus žvalùmas, o tokia sena karvė Ps. Ot žvalùmas gyvulio! Kair. Baisus jų žvalùmas, tų žąsiukų Šd. Dėl žvalùmo išmuštravoja arklį J.Jabl(Pšl). Jos (stirnos) savo gražiu, grakščiu sudėjimu, plonomis kojytėmis ir žvalumu tikėjosi visus grožiu pralenkti L.Dovyd. 2. Staigumu mažiau laimėsi negu žvalumu A.Rūt. Ale tas dalykas reikalauja ypačio žvalumo ir išminties TS1899,11.